Kartingo istorija

Grįžti atgal

Įžanga

ist_1_sKartingas – tai techninė sporto šaka – mikrolitražinių lenktyninių automobilių (kartų) lenktynės.

“Kartas” – tai supaprastintos konstrukcijos vienvietis lenktyninis mikroautomobilis be kėbulo. Turi sutvirtintą rėmą iš plėninių vamzdžių, mažo skersmens ratus, padangas su lygiu paviršiumi (sausam trasos paviršiui). Lingių ar kitų amortizacinių mechanizmų neturi. Pavarų dėžė, akumuliatorius, starteris, sankaba, žibintai, šviesos ir garsinis signalai nebūtini. Kartai dažniausiai varomi dvitakčiais varikliais. Skirstomi į klases (tarptautines ir nacionalines) pagal sportininkų amžių ir variklio darbinį tūrį: iki 60, iki 85, 100, 125, 200, 250 cm3. Kartais lenktyniaujama specialiose 700-1500 m. ilgio trasose – kartodromuose. Lietuvoje veikia 3 kartodromai: Vilniuje, Šiauliuose ir Aukštadvaryje.

Dabar niekas nežino, kokia būtų šios sporto šakos raida Lietuvoje, jei ne vienas kaimynų vizitas 1961 metų vasarą. Kuklūs to meto istoriniai šaltiniai neleidžia nustatyti, kas ir dėl ko Lietuvoje surengė latvių parodomąsias gokartų lenktynes.

Gandas apie keistas lenktynes greitai pasklido po Kauną ir visą respubliką. Anot liudininkų, latviams šalia Kūno kultūros instituto dar žymintis trasą, čia jau būriavosi žmonės. Starto dieną dar kelios valandos prieš varžybas žiūrovai keliomis eilėmis apjuosė 500 metrų ilgio trasą. Nedidelėje medinėje tribūnoje įsitaisė to meto partiniai, miesto ir sporto šulai.

Be jokios abejonės, kelių gokartų pasirodymas sukėlė nepaprastai daug džiaugsmo. Žmones masino neįprastas kartų dydis, jų manevringumas bei kova vingiuotoje trasoje. Kelios valandos varžybų prabėgo kaip akimirka, bet variklių dūzgimas aidėjo dar ilgai.

Dabar jau galima drąsiai sakyti, kad parodomosios varžybos daugeliui vyrų susuko galvas. Iškart po varžybų drąsiausieji puolė apžiūrinėti kartus.

ist_9_sSporto renginių organizatorius Jurgis Marculanas mano, kad didelės įtakos kartingui gana uždaroje Sovietų Sąjungoje turėjo ralistai. “1960 metais po kelių avarijų SSRS autoralio pirmenybėse buvo uždarytos visos trasos, kuriose vyko varžybos, – prisimena J. Marculanas. – SDAALR (“DOSAAF”) ieškojo būdų, kuo sudominti automobilių sporto mėgėjus”. SSRS pravėrė duris visiškai naujai sporto šakai.

Automobilių sporto istoriją tyrinėjęs klubo “Akademija” prezidentas Algimantas Maulius teigia, kad kartingo tėvynė – Jungtinės Amerikos Valstijos. Vienoje iš jo publikacijų rašoma: ”Praėjusio šimtmečio trečiajame dešimtmetyje vežimėliais be variklių buvo važinėjama nuo kalnelių. Vėliau varžybos labai išpopuliarėjo, vežimėliai buvo tobulinami”. Šios versijos tęsinys arba kita istorija apie kartingo atsiradimą susijusi su lakūnais. Per Antrąjį pasaulinį karą lakūnai į automobiliukus įstatė žoliapjūvių variklius bei pritaikė lėktuvų ratus. Laisvalaikiu lėktuvų nusileidimo takuose lakūnai rengė varžybas.

ist_8_sDuomenys apie tolimesnę kartingo raidą kur kas tikslesni. Žinoma, kad 1956 metais panašų į kartą automobiliuką pagamino amerikietis mechanikas Aretas Inglusas ir Lenktyninių automobilių mechanikas ir Kalifornijos naftos pramonės darbuotojas Lui Borelis. Rėmą jie padarė iš plieno vamzdžių, o už vairuotojo sėdynės sumontavo variklį (2,5 AG, 1,8 kw). Dar po metų JAV įregistruota pirmoji kartingo organizacija – “Gokarto” klubas. Šiuo metu kartingai populiariausi Italijoje.


Meistrai ėmėsi darbo

Automobilių ir motociklų sportui neabejingi lietuviai taip pat susidomėjo ir kartais. Nebuvo nei brėžinių, nei detalių, bet vyrams labai knietėjo važiuoti. Nagingi meistrai ėmėsi darbo. “Iš chromocilio metalo padariau rėmą, pritaikiau motociklo variklį ir motorolerio ratus”, – patirtimi dalijasi Antanas Šlapikas. Būdamas drauge ir meistras, ir lenktynininkas, jis sakosi pirmąjį kartą gaminęs pusmetį.

“Vartėm čekų žurnalą “Moto reviu” ir meistravom bei bandėm”, – prisimena daugkartinis Lietuvos pirmenybių nugalėtojas Vladislovas Šermukšnis.

ist_6_sPasak meistrų, rėmui padaryti buvo bandomi įvairiausi metalai, net tuometinio vandentiekio vamzdžiai. Tačiau greitai meistrai atrado aviacijos pramonėje naudojamą chromocilį. Jis ir pradėtas naudoti kartingo rėmui. Tai buvo lengvas ir atsparus metalas.

Į pirmus lietuviškus kartus buvo įmontuoti įvairių to meto motociklų varikliai. Norėdami, kad variklis būtų kuo galingesnis, meistrai jį perrinkdavo iš naujo bei tobulindavo kai kurias detales. “Visa jėga slypi cilindruose,” – teigė A.Šlapikas, garsėjęs kaip geras variklių meistras. Jo kolega V. Šermukšnis prisimena, kad būta problemų ir dėl žvakių, kurios neatlaikydavo didelių apkrovų. Nepaisant visų sunkumų, meistrai sukonstravo kartus, kurie tiesiojoje pasiekdavo beveik 150 km per valandą greitį.

ist_7_sNemažai vyrai eksperimentavo ir su ratais. Optimalus to meto sprendimas – 450 mm motorolerio ratai. Kai kas bandė pritaisyti nedidelius 100 mm aviacinių platformų ratus. Tačiau tokie ratai tinkami buvo tik tiesiojoje trasos dalyje, posūkiuose kartas prarasdavo greitį, trūko manevringumo. Kiek vėliau daugelis meistrų pradėjo montuoti vokiškų žemės ūkio mašinų ratus. Būta net bandymų naudoti vaikiškų vežimėlių ratus. Anot liudininkų, šie ratai buvo labai silpni ir po vieno kito staigaus posūkio lūždavo.

Daugelis to meto varžybų vykdavo mieste, todėl kartas turėdavo būti su duslintuvu. Nors patys lenktynininkai juokauja, kad triukšmo vis tiek būdavo daug.

“Pirmasis mano pagamintas kartas svėrė 140 kilogramų, o vėliau, tobulinant detales, jo svoris sumažėjo iki 70 kilogramų”, – pasakoja A. Šlapikas.

Iki sezono pabaigos kiekvieno meistro patobulintas darbas buvo didelė paslaptis. Beje, reikia prisiminti ir tai, jog laikai buvo tokie, kad visas dalis pasisekdavo gauti tik “pro kitas duris”, o dirbti tekdavo vakarais arba savaitgaliais.

ist_5_s1961 metais laikraštis “Sportas” rašė, kad redakciją pasiekė informacija apie vilniečio H. Černiausko ir kelių kauniečių pasigamintus pirmuosius į skruzdėles panašius automobilius. “Tiksliau, tai ne automobilis, o kažkas panašaus į automobilio “pusfabrikatį” – tik rėmas, ratai, vairavimo sistema ir motociklo variklis”, – buvo dėstoma “Sporto” publikacijoje.

“Automokykloje juokavo, kad gatvėje su kartu po mašina palįsiu”, – prisimena V. Šermukšnis. Gatvėse iš tiesų burzgė kartai, bet sportininkai nerizikavo – tiesiog uždarius gatves jose karaliaudavo kartai. Kartų varžybos vykdavo stadionuose arba didesnėse miestų aikštėse.

Anot sportininkų, tuo metu intensyviai ieškota vietos lenktynėms. Sovietų sąjungoje būta bandymų kartais lenktyniauti ant ledo ir treke. Tačiau tai nebuvo populiaru. “Nors veidus apsivyniodavome šalikais, bet vis vien išlipdavome kruvini, mat ratų dygliai labai kapodavo ledą”, – lenktynes ant ledo prisimena V. Šermukšnis. Pasak sportininko, treke varžybos taip pat neprigijo dėl vairavimo ypatumų.


Pirmosios Lietuvos kartingo pirmenybės

1962 m. gegužės 25 dieną Vilniaus Vingio parke įvyko pirmosios Lietuvos kartingo pirmenybės, kurios sutraukė ne ką mažiau žiūrovų nei prieš metus vykęs latvių pasirodymas.

“Ir štai Vilniuje, ties Vingio parko estrada, duodamas startas pirmosioms atviroms Tarybų Lietuvos šių pusiau automobilių, pusiau motociklų pirmenybėms. Jose kartu su Vilniaus ir Kauno sportininkais dalyvauja ir Maskvos bei Minsko lenktynininkai. Vilniaus sporto mėgėjams dar neteko matyti gokartų lenktynių, todėl jų susirinko labai gausiai. Visas kone kilometro ilgio vingiuotas žiedas buvo apjuostas ne tik virve ir apsauginėmis padangomis, bet ir gyva siena. O tie, kuriems neatsirado vietos prie kovos arenos, stebėjo ją iš dar geresnių pozicijų – nuo estrados balkonų ir net nuo stogo”, – 1961 metų gegužę rašė “Sporto” žurnalistas L. Opulskis.

Per pirmąjį pirmųjų varžybų etapą 175 kub. cm klasėje važiavo 3 dalyviai: maskvietis E. Slavskis, minskietis V. Zaluckis ir vilnietis R. Selemonavičius. Antras atvažiavęs lietuvis ir tapo Lietuvos pirmenybių lyderiu.

“Sportas” rašė, kad kitoje klasėje (125 kub. cm.) vyko labai atkakli kova. “”Mažiukų” starte susirinko tiek, kad juos teko suskirstyti į dvi grupes. Čia iš viso startavo 17 kartų. Varžybas baigė tik 11. Labai atkakli kova vyko tarp Kauno durpių įmonių statybos montavimo valdybos autoparko tekintojo V. Šermukšnio ir namų apyvokos reikmenų fabriko “Žaibas” mechaniko A. Šlapiko. Žinomas vandens motorinio sporto meistras ir SSRS rekordininkas, puikiai pažįstas variklius, dabar kėsinasi nugalėti ir sausumoje. Antano variklis dirbo puikiai, koją jam pakišo kai kurie rėmo konstrukcijos trūkumai – siauroki pirmieji ratai. Trečiąkart startuodamas A. Šlapikas gerokai aplenkė savo pagrindinį varžovą, bet finišavo antras. Viename kelio ruože Antanas nepastebėjo duobutės, ir jo gokartas nuriedėjo nuo kelio. Tai ir nulėmė antrąją vietą”.

Anot oficialių pirmųjų varžybų metraštininkų, etapo nugalėtojais tapo kaunietis Vladislovas Šermukšnis (125 kub. cm klasė) ir vilnietis Romas Selemonavičius (175 kub. cm klasė). Komandinėje įskaitoje pirmavo Kauno durpių įmonių statybos montavimo valdybos komanda.

Antrasis šalies pirmenybių etapas buvo surengtas Klaipėdoje ir jame važiavo 14 kauniečių, 12 vilniečių ir 2 latviai. Nors visą dieną uostamiestyje žliaugė lietus varžybų pasižiūrėti susirinko keli tūkstančiai žiūrovų. “175 kub. cm klasėje kovojo keturi sportininkai. Nugalėtojo vardą iškovojo kaunietis A. Paurys, antras buvo vilnietis R. Selemonavičius. Sumaišęs ratų skaičių lemiamame rate R. Selemonavičius buvo paskutinis ir turėjo pasitraukti iš lenktynių. Bet, nepastebėjęs teisėjų ženklo, jis ir toliau lenktyniavo, stengdamasis pasivyti pirmaujantį A. Paurį. Tai jam pasisekė, bet… veltui”, – rašė “Sportas”.

Paskutinis, ketvirtasis, etapas vyko Kaune. Anot spaudos atstovų, varžybos sulaukė ir televizijos dėmesio. “Savo populiarumu gokartai užkariavo ne tik daugelio sporto mėgėjų širdis, bet ir… žydrąjį ekraną. Taip pirmą kartą šios dar visiškai jaunos sporto šakos istorijoje telekameros buvo pastatytos čia pat, trasoje, todėl tūkstančiai respublikos žiūrovų turėjo progos stebėti pirmojo Lietuvos gokartų čempionato baigiamąjį turą”, – 1962 metų lapkritį rašė “Sporto” žurnalistas A. Krukauskas.

Paskutiniame Lietuvos pirmenybių etape startavo 17 sportininkų.

Čempionų vardus iškovojo V. Šermukšnis ir R. Selemonavičius. Komandinėje įskaitoje pirmavo Kauno durpių įmonių statybos-montavimo valdybos pirmoji komanda. Beje, ši komanda Lietuvos pirmenybėse nepralenkiama buvo net penkerius metus.

Pirmas blynas tikrai neprisvilo, galima buvo spėti, kad gokartų entuziastų būrys labai padidėjo. Lietuvos pirmenybių dalyvių skaičius kasmet augo. Anot A. Šlapiko, “juk pagamintą kartą kam nors atiduodi arba parduodi, o sau pasigamini naują”. Pavyzdžiui, vėliau į motorlaivių sportą perėjęs A. Šlapikas, per penkerius metus pagamino 5 kartus.

Kiek vėliau vyko trijų klasių (50, 125 ir 175 kub.cm) pirmenybės. Maždaug po dešimtmečio galingiausia kartų klasė buvo panaikinta, o vietoj jos atsirado 125 kub. cm. klasė. Ji buvo vadinama tarptautine, nes į kartus buvo galima įmontuoti socialistinių šalių gamybos variklius. Tuomet į varžybas komandos vykdavo sunkvežimiais. Juose ir gyvendavo, ir remontuodavo kartus.

Stasį Vitkauską galima drąsiai vadinti Lietuvos kartingo tėvu. Jis buvo vienas iš tų, kurie Kauno durpių įmonių statybos-montavimo valdyboje subūrė bendraminčius bei davė stiprų impulsą naujos sporto šakos raidai. Anot pirmųjų kartingo sportininkų, S. Vitkauskas buvo puikus organizatorius. Jis nepaprastai išpopuliarino šį sportą. Neatsitiktinai beveik 3 dešimtmečius nuo 1964 iki 1992 metų, jis vadovavo Lietuvos kartingo komitetui.

Yra žinių, kad 1961 metais, prabėgus vos porai mėnesių po latvių vizito, lietuviai pirmą kartą pabandė dalyvauti varžybose. Savo gamybos kartais Petras Kazakevičius ir S. Šostauskas startavo Latvijos mieste Liepojoje.


Studento diplominis darbas apie kartą

“K formulės lenktyninis automobilis”, taip 1967 metais buvo pavadintas Kauno Politechnikos instituto (KPI) studento Alvydo Gilio sėkmingai apgintas diplominis darbas. Tai Lietuvos kartingo istorijoje buvo pirmasis teorinis darbas. 1962 metais A. Gilys įstojo į KPI Mechanikos fakultetą ir stačia galvą pasinėrė į mokyklos automobilių klubą. Taip susiklostė, kad studentas sėdo į kartą ir susidomėjo teorija. “Buvo pasirinktas 175 kub. cm galingumo kartas, kuriam tuomet siūliau galinės ašies diskinius stabdžius bei galvojau apie naujo tipo rėmą”, – darbą komentavo autorius A. Gilys. Jo nuomone, kartai vis rečiau pasirodydavo gatvėse ir dažniau lenktyniaudavo specialiose trasose, todėl jau nebereikėjo tokio rėmo, kuris atlaikytų gatvės smūgius.

Pats autorius pagal projektą taip ir nepasigamino karto. Tiesa, vėliau serijiniu būdu Talino ir Leningrado (Sant Peterburgo) gamyklos gamino kartus pagal panašią teoriją, kuri pasirodė tinkama.

Darbe studentas-praktikas turėjo nurodyti ir „K formulės lenktyninio automobilio“ gamybos savikainą. Anot autoriaus, jo kartas turėjo kainuoti kiek daugiau nei 5 ar 6 inžinieriaus atlyginimai (tuomet inžinierius uždirbo 95 rublius, aut. pastaba).

Per diplominio darbo gynimą KPI mechanikos fakulteto vadovai jauno studento smalsiai klausinėjo, ar K automobilis bus patogus važinėti miesto gatvėmis ir ar įmanoma įrengti šviesų bei posūkių prietaisus.


Iš šaudymo būrelio į kartingą

Kaunietis Žilvinas Sakalauskas – pirmasis lietuvis, patekęs į SSRS rinktinę. 10 geriausių Sovietų sąjungos lenktynininkų turėjo išskirtines sąlygas sportuoti. Visų pirma, išrinktieji turėjo galimybę naudoti šiuolaikinę techniką, o naujas dalis gaudavo kasmet pagal paskyras.

Kauno Panemunės techninio sporto klubo pastato viename gale buvo šaudymo sektorius, o kitame kartingo būrelis. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, beveik metus praleidęs šaudydamas 12-etis Žilvinas perėjo į kitą pastato pusę, nusprendė važiuoti kartu. Vėliau paaiškėjo, kad šis žingsnis nulėmė visą tolimesnį jo gyvenimą.

“Prasidėjo mėgėjiška konstravimo veikla, kuri kasmet vis rimčiau įtraukdavo mane”, – tą laikotarpį prisimena Ž. Sakalauskas. Beveik 4 kv. m garažėlyje paauglys praleido ne vieną vakarą ir savaitgalį. Rimtai kibęs į darbą, netruko sulaukti rimtų rezultatų. Iš pradžių pergalės Lietuvoje, vėliau puikus startai Baltijos respublikų pirmenybėse bei Sąjungos spartakiadose.

Kartingas priklausė sukarintai DOSAAF organizacijai, todėl joje netruko kariškos dvasios. Gana kurioziški sportininko prisiminimai iš SSRS jaunimo spartakiados. “Kartai sustatyti šalia trasos, o mes bėgame krosą, darome prisitraukimus bei mėtome granatą”, – apie dvidešimties metų senumo įvykius pasakoja Ž. Sakalauskas. Tąkart neįvykdęs nustatytos granatos mėtymo normos, lietuvis su beveik visais favoritais startavo tik paguodos važiavime. Sportine prasme tai buvo kur kas įdomiau nei finalas.

Kartingo mėgėjų gyvenimas priklauso nuo metų laiko: vasarą važiuoji, žiemą – sunkiai dirbi. Ž. Sakalauskas sako, kad paruošti kartą reikėjo ne tik rankų, bet ir sumanumo. Daugelis gamyklų, kuriose galima buvo ką nors pasigaminti, buvo sukarintos ir ten patekti nagingam paaugliui buvo gana sunku. “Duodi sargui rublį arba lauki, kol pro vartus važiuos mašina ir lendi į vidų”, – prisiminimais dalijasi Ž. Sakalauskas. Specialiose krosnyse grūdindavo tam tikras dalis. Kartais tekdavo ir nakvoti ceche, kad iš ryto atėjęs darbininkas neišmestų detalės.

1985-1987 metais Ž. Sakalauskas buvo įtrauktas į SSRS rinktinę. “Ir tada pagal paskyrą sportininkui duodavo važiuoklę ir odinį kombinezoną”, – pasakoja sportininkas. Pasak jo, to meto Sovietų sąjungos komanda buvo gana gerai aprūpinta technika. Sportininkai buvo didelio meistriškumo. Tiesa, dėl politinių motyvų Ž. Sakalauskas negalėjo dalyvauti tarptautinėse varžybose už Sovietų sąjungos ribų. Daugiau nei 10 metų sportavęs Ž. Sakalauskas vėliau savo kartą perdavė Sauliui Girdauskui.


Sporto meistro vardas – sunkiai pasiekiama aukštuma

Laikui bėgant kartingas Lietuvoje dar labiau išpopuliarėjo. Neoficialiais duomenimis, 1978 metais respublikos pirmenybėse susirinko apie 140 vienos klasės dalyvių. „Finalininkų atranka vyko 2 dienas, o šalia Vilniaus kartodromo nebuvo kur mašinos pasistatyti“, – varžybas prisimena treneris Ričardas Paškevičius. Pasak jo, savaitgalio išvykos, varžybų eiga ir pergalės atviliodavo į šį sportą sportininkų šeimų narius. Abu R. Paškevičiaus sūnūs taip pat važiuoja kartais: vienas jau gali girtis pergalėmis, o kitas žengia pirmuosius žingsnius. Ir tai ne vienintelis pavyzdys, kai šiuo sportu susižavi visa šeima. A. Tupės, A. Bartusevičiaus anūkai išbandė kartus, tėvas ir sūnus Surdokai aiškinasi, kuris šeimoje greitesnis. Broliai Vaitkevičiai, Čapkauskai, Jonušiai taip pat paliko pėdsaką šiame sporte.

Devintajame dešimtmetyje Lietuvos pirmenybėse (50, 125 ir 175 klasėse) startuodavo daugiau kaip 100 sportininkų. Populiariausia klasė – M-125, vadinamoji Minskų klasė. Čia susirinkdavo per 40 dalyvių, todėl varžybose, be kvalifikacinių važiavimų, taip pat buvo rengiami ketvirtfinaliai, pusfinaliai ir finaliniai važiavimai.

Tuo metu Lietuvoje jau buvo įrengtos net 6 trasos: Vilniuje, Smalininkuose, Šiauliuose, Aukštadvaryje, Anykščiuose ir Raguvoje. 1984 metais veikė 18 techninių sporto klubų. Treneriai, sportininkai bei techniniai darbuotojai sudarė daugiau kaip 2 tūkst. žmonių. 1985-1988 metais varžėsi apie 180 trijų klasių sportininkų.

Lietuvos rinktinė nuolat dalyvaudavo SSRS pirmenybėse ir Tautų spartakiadose. 1963 metais Lietuvos kartingo komanda SSRS pirmenybėse laimėjo antrąją, o 1964 ir 1985metais – trečiąją vietą. Penki lietuviai SSRS pirmenybėse stojo ant nugalėtojų pakylos: R. Selemonavičius (2 v. 1966 m.), V. Sabotaitis (2 v.1979 ir 3 v. 1980), M. Kirkilas ( 3 v. 1973), V. Novikovas (3 v.1979) ir A. Fedorcevas (3 v. 1980). 1989 metais SSRS “Darbo rezervo” pirmenybėse vilnietis Andrius Vaitkevičius B klasės sąjunginėje klasėje užėmė pirmąją vietą. 1985 metais pirmose SSRS jaunimo žaidynėse E. Valiukevičius užėmė pirmąją, o S.Girdauskas – trečiąją vietą.

Geriausias to meto laimėjimas – sporto meistro vardas. Lietuvos respublikos čempionais tapusiems suaugusių ir jaunių grupės sportininkams buvo suteikiamas kandidato į sporto meistrus vardas. Norint tapti sporto meistru reikėjo dalyvauti Sovietų sąjungoje rengiamose varžybose arba pasikviesti į Lietuvą keletą sporto meistrų ir laimėti varžybas. Suprantama, tai padaryti buvo gana sunku.


Tėvo pėdomis

Kad garsaus lietuvių lenktynininko Kastyčio Girdausko sūnus Saulius pasuks į automobilių sportą, galima buvo spėti. Nors pats Saulius prisipažįsta, kad tai buvo visos šeimos sprendimas.

“Senelio garaže tėvas savo startams ruošė automobilius. Ten aš susipažinau su technika”, – pasakoja S. Girdauskas. Pirmieji septynmečio berniuko startai kartingo trasoje visai nepriminė rimtų varžybų. Pasak vieno geriausių pastarojo laiko Lietuvos lenktynininko, Kačerginės „Nemuno žiedas“ trasoje tėvai išdėliodavo padangas ir surengdavo kelių vaikų lenktynes. Tačiau vėliau matydamas, kad negali skirti sūnui pakankamai dėmesio, K.Girdauskas jį palydėjo į Kauno jūrų klubo kartingo skyrių. Prasidėjo kur kas rimtesnis darbas: krapštymasis prie karto, treniruotės.

“Lankiau plaukimo, tinklinio, krepšinio treniruotes, bet gyvenau pagal kartingo varžybų grafiką, jų sulaukęs viską pamiršdavau,” – prisimena S. Girdauskas. Sportininkas taip pat teigia, kad tuo metu netrūko puikių meistrų ir gerų lenktynininkų. “Pavyzdžiui, visuomet išsiskyrė Ž. Sakalausko kartai – gerai paruošti, puikiai nublizginti, padažyti. Pačiam taip pat norėjosi tokių”, – prisimena Saulius ir prisipažįsta, kad neišvaizdžius kartus jie vadino “kirvopečiais”. Jaunasis kartingo lenktynininkas, skirtingai nei daugelis kolegų, nepaprastai mėgo važiuoti šlapia trasa. “Tuomet atsiskleisdavo lenktynininkų meistriškumas”, – sako S. Girdauskas. Anot sportininko, negalima važiuoti aklai ir laukti, kol varžovai padarys klaidą. “Pats turi kurti situaciją, surasti silpnas varžovų vietas ir posūkiuose tuo pasinaudoti,” – dalijasi patirtimi S. Girdauskas.

1985 metais paskutiniame Lietuvos pirmenybių etape sportininkas sakosi jautęs per didelį varžovų spaudimą bei siekius neleisti baigti varžybų. “Buvo nusprendę neleisti laimėti, bandė išstumti iš trasos bei keliskart blokavo, bet laimėjau. Manau, kad tokie važiavimai labai užgrūdina”, – savo kailiu patyręs spaudimą, teigia sportininkas.

Sovietmečiu per įvairias šventes miesto gatvėse būdavo organizuojami paradai. Kartingo sekcijos nariai juose pasirodydavo po fabriko ar gamyklos vėliava. S. Girdauskas juokauja, kad vaikams tai būdavo šventė, nes galėdavo pasivažinėti kartu miesto centrinėmis gatvėmis.

Šiandien Saulius neslepia, kad jo kartingo karjerą labai stipriai nulėmė tėtis. “Jis išmokė pažinti trasą, kovoti bei nepasiduoti net ir patekus į beviltišką situaciją”, – sako S. Girdauskas. Prieš jaunojo Girdausko startą, jie abu apeidavo trasą ir vyresnysis patardavo, kaip elgtis konkrečiame ruože. Vėliau Saulius pats išmoko analizuoti varžybų trasą.

1985 metais Minske vykusiose SSRS jaunimo žaidynėse po kvalifikacinių važiavimų S. Girdauskas buvo tarp lyderių. Tačiau lūžo karto sankabos dankratis. “Skaudžiau negali būti, kai esi lyderis, bet dėl gedimo negali startuoti”, – apie vieną netikėčiausių įvykių prieš varžybas pasakoja S. Girdauskas. Tuomet tėvas sėdo į automobilį ir išlėkė į Kauną. Suradęs tokį pat kartą, jį išardė ir su detale grįžo į Minską. Prieš pat startą kartas buvo parengtas varžyboms. Jose S. Girdauskas užėmė III vietą. Po 8 metų, praleistų prie karto, S. Girdauskas toliau sėkmingai karjerą tęsia automobilių sporte.


Naujas šalies kartingo etapas

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsirado galimybė kitokiai kartingo raidai. SDAALR globotas sportas iš pradžių porą metų ieškojo savo vietos po saule. 1994 metai įvardijami kaip šio sporto atgimimas. Kūrėsi nauji sporto klubai, atsirado galimybė išbandyti Europoje pagamintus kartus. Pasikeitė ir dalyvių amžius bei kartų klasės. Dabar Lietuvos pirmenybėse kovojama dėl 5 klasių čempionų vardų: F-Mini, F-Mikro, M-125, ICA-Junior ir ICA.

Lietuvoje šį sportą koordinavo Lietuvos automobilių sporto federacijos (LASF) kartingo komitetas. 1992 metais iš S. Vitkausko vadovo vairą perėmė E. Udras. 1993-1995 metais komitetui vadovavo A. Bilevičius, o 1995-1996 metais – K. Zuzevičius. Nuo 1996 metų kartingo rūpesčiai ir džiaugsmai tenka Romui Austinskui. 1999 metais R. Austinsko iniciatyva įkurta Lietuvos kartingo federacija (LKF). Po metų ši federacija oficialiai pripažinta ir Tarptautinės automobilių federacijos kartingo komisijos (CIK-FIA) Generalinėje Asamblėjoje.

“Įkūrus federaciją daugelį klausimų galėjome pradėti spręsti savarankiškai”, – teigia LKF prezidentas Romas Austinskas. Pasak LKF vadovo, pasikeitus statusui, tiksliau apibrėžti ir šio sporto tikslai. LKF siekia, kad kuo daugiau technikai polinkį turinčio jaunimo turėtų galimybę sportuoti.

Šiuo metu Lietuvoje veikia daugiau kaip 10 kartingo klubų. O šalies pirmenybėse dalyvauja apie 60 pilotų. Lietuvos pirmenybės vyksta Vilniaus, Šiaulių ir Aukštadvario kartodromuose. Dar viena pastarojo kartingo raidos etapo naujovė – tarptautinis bendravimas. Vis dažniau mūsų sportininkai gali lenktyniauti su kitų šalių atstovais. Nuo 1994 m. vėl vyksta „Baltijos taurės“ varžybos, kuriose susitinka Estijos, Latvijos ir Lietuvos sportininkai. 2001 metų gegužės 26 dieną pirmą kartą užsienyje, Lenkijos mieste Suvalkuose, surengtas Lietuvos pirmenybių etapas. “Norėjosi, kad sportininkai išbandytų naują trasą bei patirtų kuo daugiau naujų įspūdžių,” – pasakojo LKF prezidentas R. Austinskas. Varžybos kaimyninėje šalyje surengtos bendradarbiaujant su Lenkijos kartingo komisija. Taip pat dabar mūsų sportininkai gali startuoti Lenkijos kartingo pirmenybėse. O pirmą kartą per 2001 metų sezoną ten debiutavęs kaunietis Jonas Gelžinis ICA-Junior klasėje užėmė 5 vietą, o vilnietis Andžejus Dzikevičius – 6 vietą.

Tai ne vienintelis laimėjimas tarptautinėse trasose. 1997-1998 metais Lietuvos komanda tapo „Baltijos taurės“ varžybų nugalėtoja. 2000 metais Pasaulio pirmenybių etape Belgijoje Arūnas Beleška ICC klasėje užėmė 10 vietą. Dar po metų Europos pirmenybių etape Čekijoje Ž. Oškutis užėmė 5 vietą, o A.Beleška – 7. Galutinėje 2001 m. Europos ICC čempionato įskaitoje Ž. Oškutis iškovojo 13, o A. Beleška – 16 vietas.


Europos trasose nelengva

Vilnietis Žilvinas Oškutis – viena ryškiausių dabarties Lietuvos kartingo žvaigždžių. Sportininkas kelerius metus savarankiškai startuoja Europos pirmenybėse ir tikisi, kad sėkmingas startas tarptautinėse varžybose nepaprastai išpopuliarins šią sporto šaką gimtinėje.

Pirmą kartą Žilvinas kartą išvydo būdamas septynerių. Po poros metų jis pravėrė Vilniaus jaunųjų technikų stoties duris. Jau per pirmąsias varžybas Dvarčionių kartodrome Ž. Oškutis užėmė antrąją vietą, o vėliau kelerius metus tenkinosi antra ir trečia vietomis. Pergalės atėjo vėliau. Ž. Oškutis 7 kartus pelnė Lietuvos čempiono ir 6 kartus – Baltijos šalių čempiono titulą.

2001 metų Europos pirmenybėse 27 metų lenktynininkas ICC klasėje bendroje įskaitoje užėmė 13 vietą iš 80. “Stiprios kartingo komandos, nepaprastai didelė konkurencija, todėl viena net ir mažiausia klaida gali nustumti 10 pozicijų žemiau”, – apie Europos pirmenybes pasakoja Ž. Oškutis.

“Sėdi į kartą ir tavyje turi prabusti žvėris,” – pataria Žilvinas. Jo nuomone, galutinę sėkmę lemia startas, geras pilotavimas ir parengta technika. “Daugiau nei 50 procentų sėkmės priklauso nuo technikos, visa kita nulemia pilotavimas: paruošti lenkimai, pozicijų gynimas, protingas manevravimas”, – mano Ž. Oškutis.

Kartus pirkti sportininkas pataria tik pasikonsultavus su specialistu ir tiksliai žinant, kokių rezultatų nori pasiekti. Jo nuomone, perkant kartą pirmiausia vertėtų sužinoti, ar rėmas homologuotas, kokia galinė ašis, stabdžių sistema, variklis bei padangos.

Nemažai tarptautinių varžybų praktikos turintis pilotas atkreipia dėmesį į tai, kad pergales pasiekti padeda ir fizinis pasirengimas. “Per įtemtas varžybas pradedi nebejausti kojų, rankų ir kaklo, tad reikia lavinti ištvermę”, – sako Žilvinas.

Ž. Oškutį galima laikyti neoficialiu Lietuvos kartingo rekordininku. Vienoje Prancūzijos trasoje jo kartas lėkė greičiau nei 220 kilometrų per valandą greičiu. Koks tai buvo pojūtis, galima tik įsivaizduoti.


Kartingas – automobilių sporto ABC

Šiandien automobilių sporto viršūnė – “Formulės-1” lenktynės. Daugelis šių bolidų pilotų savo karjerą pradėjo nuo pažinties su kartu. Klasikinis pavyzdys – čempiono ir Ferrari komandos piloto vokiečio Michaelio Šumacherio bei jo brolio Ralfo istorija. Broliai, dvikovas pradėję kartingo trasose, jas tęsia F-1 varžybose. Daugelis vaikų, sėdančių į kartą, svajoja kada nors važiuoti kaip garsusis vokietis.

“Kartingas – pirma pakopa siekiančiam aukštų rezultatų automobilių sporte. Išmokstama gerai vairuoti, susipažįstama su technika bei disciplina” – mano daugkartinis šalies čempionas Žilvinas Oškutis.

“Nevažiavus kartingu ką nors pasiekti automobilių sporte bus nepaprastai sunku. Karto paruošimas, važiavimas ir pergalės siekis ugdo jauną asmenybę”, – įsitikinęs Saulius Girdauskas.

„Šis sportas – didelis malonumas, be to, ugdo asmenybę“, – tokios nuomonės yra nusipelnęs automobilių sporto treneris Jonas Dereškevičius. Pasak jo, jaunieji vairuotojai išmoksta valdyti judančią transporto priemonę kur kas anksčiau, nei gauna vairuotojo pažymėjimą.“Vieni jų taps gerais drausmingais ir nuspėjamais vairuotojais gatvėje, kiti tęs karjerą automobilių sporte“, – sako ne vieną garsų šalies sportininką treniravęs J. Dereškevičius. Taip pat treneris mano, kad kuo daugiau vaikų pramoks važiuoti kartingo trasoje, tuo saugiau bus gatvėse.

Dėl bazių ir lėšų stygiaus Lietuva kol kas negali rimtai konkuruoti su daugeliu Europos šalių, bet kas gali žinoti, kada ir kur gims dar vienas “Šumis”. Svarbiausia, suteikti vaikams galimybę važiuoti.


Tai įdomu

* Net 7 kartus Lietuvos čempionu tapo vilnietis Žilvinas Oškutis. Jis taip pat 6 kartus nugalėjo Baltijos taurės varžybose. 6 kartus Lietuvos čempionu yra tapę vilnietis Romas Selemonavičius ir kaunietis Žilvinas Sakalauskas. 5 kartus Lietuvos pirmenybių nugalėto taure džiaugėsi vilnietis Andrius Vaitkevičius. ( Jis taip pat 4 kartus laimėjo Baltijos ir SSSR varžybose.) Dar trys sportininkai (Vladislovas Šermukšnis, Mindaugas Guzevičius ir Ovidijus Paškevičius) šalyje pirmavo po 4 kartus.

* Oficialiose Lietuvos kartingo pirmenybėse dalyvavusiems jauniausiems sportininkams: Justui Pangoniui, Mantui Neverdauskui ir Pauliui Paškevičiui, startuojant buvo tik po 6 metus.

* Vyriausias Lietuvos pirmenybių dalyvis – Valentinas Surdokas. Jis 2001 m. pirmenybėse dalyvavo būdamas 44 m. amžiaus. Jis ir toliau ketina dalyvauti varžybose.


Lietuvos čempionai

2014 m. Lietuvos čempionai

Matas Sidekerskis – Micro klasės čempionas
Sergey Gusarov – Mini 60 klasės I-os vietos laimėtojas
Kasparas Vaškelis – Open 125 Junior klasės I-os vietos laimėtojas
Gintautas Matulevičius – Open 125 Senior klasės čempionas
Laurynas Razas – Rotax Max DD2 klasės I-os vietos laimėtojas
Zenonas Urbonas – Rotax Max DD2 Masters klasės I-os vietos laimėtojas
Paulius Paškevičius – KZ2 klasės I-os vietos laimėtojas

2013 m. Lietuvos čempionai

Ąžuolas Eidukas – Micro klasės čempionas
Justas Jonušis – Mini 60 klasės čempionas
Evgenij Fedorenko – ROK Junior klasės I-os vietos laimėtojas
Narvydas Janušis – ROK klasės čempionas
Laurynas Razas – Rotax Max Junior klasės čempionas
Simas Juodviršis – Rotax Max DD2 klasės I-os vietos laimėtojas
Saulius Pocevičius – Rotax Max DD2 Masters klasės I-os vietos laimėtojas
Paulius Paškevičiius – KZ2 klasės čempionas